Ar depresija – liga?

Nuotrauka iš www.streetartutopia.com

Nežinau kaip jums, bet man žodį “depresija” tenka išgirsti pakankamai dažnai, pvz., draugė skundžiasi, jog “darbe taip sunku, kad greitai depresija prasidės”, belaukiant eilėje nugrstu, kaip vyriškis pasakoja kitam, kad “žmona ir žiema depresiją įvarė”, o mamos kaimynei “depresija prasidėjo dėl netikusių vaikų”. Į konsultacijas ateinantys klientai taip pat dažnai skundžiasi depresija – vieniems ji susijusi su sunkiu streso kupinu laikotarpiu, kitiem ji prasidėjusi “savaime, be priežasties”. Visi jie skundžiasi prasta nuotaika, prislėgtumu, energijos stoka.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų gyvenime esame išgyvenę į depresiją panašių būklių, pvz., išsiskyrus su draugu, mirus pažįstamam ar artimam žmogui, sužinojus apie savo ar artimųjų ligas, išgyvenus stiprų sukrėtimą ar nesėkmes. Tokios stresinės situacijos neišvengiamai mus paveikia – kyla liūdesys, nerimas, sunku planuoti ateitį, dirbti pradėtus darbus ir atlikti kasdienines pareigas. Tačiau ar tai depresija? O jeigu depresija – ar tai liga, ar tiesiog praeinanti būklė? Pamėginsiu į šiuos klausimus atsakyti remdamasi savo praktine patirtimi, teorinėmis žiniomis ir “Tarptautine ligų klasifikacija” (TLK – 10), pagal kurią Lietuvoje ir daugelyje užsienio šalių diagnozuojamos žmonių ligos, tarp jų – ir depresija.

Taip, depresija – tai liga. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje išskiriami lengvos, vidutinės ir sunkios depresijos diagnozės. Yra nustatyti konkretūs būtini simptomai (apie juos vėliau) ir simptomų stiprumo pasireiškimas vienai ar kitai depresijos diagnozei nustatyti. Paprastai diagnozuojama remiantis paties depresijos varginamo žmogaus skundais, artimųjų pastebėjimais, psichologų įvertinimu, kitais reikalingais tyrimais. Diagnozes fiksuoja gydytojai psichiatrai.

Specialistams tenka svarbi užduotis atskirti normalų ir liguistą liūdesį. Pirmuoju atveju žmogus išgyvena dėl reikšmingų gyvenimiškų slegiančių įvykių, pvz., po artimųjų netekties kylantis gedėjimas yra visiškai normalus ir reikalingas procesas, kuris paprastai trunka iki vienerių metų. Varginančios būna ir egzistencinės krizės, kai žmogus turi “susigyventi” su savo gyvenimo laikinumu bei galimybių ribotumu.

Normalu, kai žmonės reaguoja į sunkias gyvenimo situacijas – sielvartauja, liūdi, nerimauja ir pan. Tokių normalių reakcijų nederėtų vadinti depresija. Šis žodis kasdieniniame gyvenime jau senokai prarado savo klinikinę prasmę. Tarp specialistų kartais pasigirta raginimų “depresijos” kaip ligos terminą keisti kitu, pvz., “melancholija”, kad tokiu būdu būtų pabrėžtas skirtumas tarp normalaus ir liguisto liūdesio.

Tačiau grįžkime prie dabartinių diagnostinių kategorijų. Liguistos prislėgtumo būsenos, kurias specialistai vadina depresija TLK- 10 skirstomos į lengvas, vidutines ir sunkias. Lengvos depresijos diagnozės retai kada fiksuojamos, nes žmonės paprastai “neiškrenta” iš socialinio gyvenimo, išlaiko darbą, tvarkosi buityje. Žinoma, jiems darbų ir įsipareigojimų atlikimas reikalauja nemažai pastangų. Lengvą depresiją išgyvenantys žmonės jaučia liūdesį, prislėgtumą, jiems sunkiau susikaupti, daugiau laiko ir jėgų reikia skirti veiksmams, kurie anksčiau vykdavo tarsi savaime.

Žmonėms, kuriems nustatoma vidutinio sunkumo ar sunki depresija, paprastai kyla didelių sunkumų socialinėje, drbinėje ir buitinėje veikloje. Sunkiomis depresijos formomis sergantys asmenys dažniausiai kenčia nuo didelio sielvarto, visiškai save nuvertina, jaučia ypatingai stiprią kaltę. Net menkiausios pastangos reikalauja milžiniškų pastangų. Sunkią depresiją galime pamatyti Lars’o von Trier’o filme “Melancholija”, kur pagrindinė herojė Džastina (aktorė Kirsten Dunst) jaučiasi nelaiminga, o depresinei nuotaikai pasiekus sunkiausią tašką vien guli lovoje, nebeturi jėgų net įlipti į vonią apsiprausti, nejaučia maisto skonio, išgyvena slegiančią neviltį. Panašiai jaučiasi ir kiti sunkios depresijos epizodą patiriantys žmonės. Tai išties sunki būklė, dėl kurios ženkliai padidėja savižudybės rizika. Dėl to atrimieji turi būti be galo budrūs ir laiku kreiptis pagalbos, nes pats sergantis žmogus dažniausia į specialistus kreiptis nebeturi jėgų.

Dažnai kyla klausimas, ar depresiją būtina gydyti. O gal ši liga gali praeiti savaime? Tai priklauso nuo depresijos simptomų sunkumo. Lengva depresija gali praeiti savaime, retai kada skiriami medikamentai, dažniausiai pakanka artimųjų palaikymo, poilsio ar psichoterapijos. Vidutinio sunkumo ir sunkios depresijos atveju būtinas kompleksinis gydymas: medikamentai (dažniausiai antidepresantai), psichoterapija, įvairios užimtumo veiklos. Sunki depresija beveik visuomet gydoma psichiatrijos stacionare. Žmogaus būklei pagerėjus, galima ir būtina lankyti individualią arba grupinę psichoterapiją bei kitas užimtumą bei socialinį gyvenimą atstatančias veiklas. Taip pat dar kurį laiką reikia gerti vaistus, kad liga neatsinaujintų.

Taigi depresija – tai liga, kurią tenka ilgai ir dėmesingai gydyti. Nereikėtų šios ligos diagnozuoti, kai yra tiesiog gyvenimiškai sunku. Taip pat svarbu, kad liūdesys, taip dažnai žmonių vadinamas „depresija“, mums būtinas – jis priverčia sulėtinti gyvenimo tempą, leidžia viską apmąstyti, pagilina dvasinį gyvenimą ir neretai suartina žmones.

Nuotrauka iš www.streetartutopia.com